It’s bycolor stories, kids.

Dar keletą sekundžių spoksojau į Arianą ir negalėjau suvokti to, ką jinai man ką tik išrėžė į akis.
-Ariana, juk per vieną naktį nepastojama! - vos suvaldydama juoką pasakiau jai.
-Tuomet kodėl visi nėštumo testai teisingi, ką?? - ir vėl pradėjo kūkčioti man ant kelių.
-Am, nežinau… Šito aš tikrai negaliu paaiškinti. Bet galiu garantuoti, kad tu klysti. - ir švelniai jai paglosčiau galvą. - Jeigu nori, galim nuvažiuoti pas gydytoją. Ten ji tau pasakys tiesą.
-Gerai, važiuojam kuo greičiau. - staigiu judesiu pašoko Ariana ir nutempė mane už rankos.
Dar spėjau pasičiupti mūsų mantą ir po kelių minučių jau sėdėjome automobilyje. Prieš užvedant variklį dar žvilgtelėjau į Arianą. Jos žvilgsnis buvo kažkoks ne toks kaip visada. Mergina jautėsi nepasitikinti savimi, netvirta. Vyliausi, kad tai laikina. Nes tiesą sakant, kartais prie jos jausdavausi saugesnė.
Greitai užvedžiau variklį ir išvažiavome iš Granto gatvės, kuri man ir Arianai kėlei ne per geriausius prisiminimus. Kuomet dideliu greičiu lėkeme apytuštėmis Kalifornijos gatvėmis, Ariana staiga prabilo:
-Ačiū tau.
-Už ką? - lyg tyčia ištariau tokius žodžius, lyg nebūčiau dalyvavusi pastaruosiuose įvykiuose.
-Kaip tai už ką? Kad atvažiavai ir padėjai man, kai to labiausiai reikėjo. - nusišypsojo man Ariana pro ašaras ir vėl nusisuko į kitą pusę.
-Manau, kad tavo draugės būtų padariusios tą patį. - niekingai prunkštelėjau. - Juk aš čia tik tarpininkė.
-Ne, jos tikrai nebūtų atvažiavusios. Joms šie kvartalai kaip ir man kelia ne per geriausius prisiminimus. - ir Ariana pasistengė į mane pažiūrėti, tačiau jos žvilgsnis buvo kažkoks tuščias ir nukreiptas į visai kitą pusę.
-Ką turi omeny? Jos irgi čia buvo? - pasimetusi ir šiek tiek sutrikusi paklausiau jos.
-Aa, taip… - numykė paskutinius žodžius Ariana. - Tai buvo labai seniai, prieš kokius 3 metus. Viskas taip pat prasidėjo klube. Linksminosi kaip ir eilinį šeštadienį ir paskui sumanė pasivažinėti. Žinojo, kad labai rizikuoja būti suimtos už vairavimą būnant neblaivoms, tačiau pagalvojo, kad šį kartą nieko nenutiks. Dėl policijos jos buvo teisios, jų taip ir nesulaikė, tačiau…
-Kas? - stengiausi išpešti sekančią dalį istorijos iš Arianos.
-Na, jos pažinojo vieną vaikiną iš mūsų mokyklos, kuris gyveno tame kvartale. Tad nusprendė jį “aplankyti”. Jau ir seniau jis mokykloje garsėjo ne kokia reputacija. Visi tyčiojosi iš jo, kad gyvena būtent šiame kvartale. Juk daugelis jį laikė nepasiturinčiųjų kvartalu. Susiradusios jo namą jos paleido ant viso garso muziką ir išlipusios iš automobilio pradėjo šūkauti ant viso kvartalo nebūtus dalykus apie Beną.
Man taip ir sustojo širdis krūtinėje. Jaučiau, kaip mano kvėpimas iš to nerimo sulėtėjo gal apie dešimt kartų.
-Beną?! - negalėdama patikėti jos ištartu vardu surikau.
-Taip, o ką? - kiek nustebusi pratarė Ariana.
-Ne, nieko. Pasakok toliau.
“Nusiramink, Vanesa. Juk Kalifornijoje gali gyventi šimtai ar netgi tūkstančiai vaikinų su vardais Benas. Tai tik labai nemalonus ir žiaurus sutapimas.”
-Taigi, galiausiai joms įgriso laukti kol kas nors išlįs iš Beno namų. Tad iš automobilio išsitraukė alkoholinių gėrimų ir cigarečių. Po kiek laiko, jos tik dar labiau įsisiautėjo. Po kelių minučių jos pamatė, kaip Beno namuose užsidegė šviesa. Jos nuo to lyg mažos mergaitės apsidžiaugė ir toliau tęsė savo pasirodymą. Duris atidarė Beno tėtis ir pradėjo rėkti ant jų, kad kuo greičiau eitų iš čia. Tačiau jos neklausė. Olivija tiesiog iš niekur nieko sviedė butelį tekilos į namo sieną. Žinoma, Beno tėtis dar labiau įsiuto, tačiau Olivija ir Emilija tik linksmai nusijuokė ir pastaroji pati numetė dar kelis butelius alkoholio į sieną. Paskui užsidegė cigaretę ir siūbuodama kartu su Olivija priėjo prie Beno tėčio. Tiesiai jam į veidą kliedė įvairiausias nesąmonęs apie Beną ir jo šeimą. Tačiau pamanęs, kad tai tik eilinės jaunimo skleidžiamos bereikšmingos paskalos, nuėjo vidun ir užgesino švieas. Supykusi Emilija, kad jis jai atgręžė nugarą, ji numetė cigaretę į sieną ir staiga visa namo siena užsiliepsnojo. Jos kaip tik greičiau pabėgo ir meldėsi, kad niekas nebūtų jų matęs. Jo tėtis mirė iškart, gaisro vietoje. O Benui ir jo mamai pavyko išsigelbėti, tačiau moteris nuo per didelio streso susirgo krūties vėžiu ir po kelių metų mirė. Po mamos mirties, Benas išvyko gyventi į kitą miestą.
Vis dar meldžiau stebuklo, kad ji nebūtų šnekėjusi apie Beną, mano draugą iš Fernfyldo. Nes nė už ką nenorėčiau saugoti tokios baisios paslapties apie jo tėvų mirtį. Tad lyg bandydama save nuraminti, paklausiau Arianos:
-Hmm, gal gali papasakoti kaip tas Benas atrodė?
-Na, dažniausiai vaikščiodavao su paprastais marškinėliais ir kelnėmis, kurios jam visada atrodydavo per mažos, - staiga Ariana nusijuokė. Aš ją sutramdžiau piktu žvilgsniu. - Gerai, atsiprašau. Tamsaus gymio, rudų akių. Pala, vis bandau prisiminti, į kokį jis miestą išvyko…
-Žinai, visai nebūti… - bandžiau pasipriešinti tuojau mane pribloškiančiai tiesai.
-Ak, taip. Į Fernfyldą. - lyg savimi didžiuodamasi išpyškino Ariana. - Bet pala, ar tai kartais ne tavo miestas?
-Taip, mano ir aš Beną pažįstu labai gerai. - nužvelgiau ją skvarbiu žvilgsniu. Jau buvo matyti iš Arianos akių, kad ji nė už ką neatleistų, jeigu Benas sužinotų tiesą apie jos drauges.

Babah, kaip jau spėjote suprasti grįžau į šį blogą su nauja istorijos dalimi. Perskaičiusi visą parašytą istoriją ir paskutinio įrašą datą, netgi šiek tiek sąžinė pradėjo graužti, kaip nesugebėjau per tiek prabėgusio laiko sukurpti bent jau vienos dalies. Nemanau, kad dar kas nors čia besilanko, beeet štai. Laukiu komentarų ir vertinimų!

Su dideliu jauduliu, kad neviršyčiau leidžiamo greičio, važiavau greitkeliu. Dar kartą pažvelgiau į paskutinę gautą Arianos žinutę. Grando gatvė.

Velnias! O kuris numeris?? Susinervinusi sustojau pakelėje ir sumaigiau žinutę Arianai: „Po velnių, kuris numeris?!“

Išsiuntusi žinutę, atlošiau galvą į sėdynę ir atsidusau. Mano galva buvo perpildyta minčių dėl Arianos rūpesčių. Negana to, kad ir pati jų turiu, dabar turiu ją gelbėti iš kažkokios Grando gatvės. Po velnių, kur ji iš vis yra??

Žinodama, kad mano telefone yra navigacija, įsijungiau ją ir greitai peržvelgiau rodomą žemėlapį. Dėl per didelio susijaudinimo nesugebėjau spaudinėti mygtukų, tad kad visas procesas truktų greičiau, įvedžiau Grando gatvę į paieškos laukelį.

Staiga supypsėjo mano telefonas, išjungusi programą perskaičiau Arianos žinutę: „51“.

Iškart perjungiau ekraną ir keliais spustelėjimais į navigacijos paieškos laukelį įvedžiau Grando gatvė 51. Rezultatų skiltyje iškart išmetė tai, ko man reikėjo.

Nieko nelaukusi užvedžiau variklį ir nulėkiau rodoma telefono kryptimi.

* * *

Jau buvau pravažiavusi prabangias Kalifornijos parduotuves, žaliuojančius parkus bei sausakimšus paplūdimius. Atsidūriau neprižiūrimojoje teritorijoje. Buvo keista, tačiau čia vis dar buvo Kalifornijos teritorijos. Čia stovėjo tik keli pavieniai medžiai. Retkarčiais buvo galima pamatyti kelis namukus, o prie jų girtuokliaujančius vyrus arba moteris.

Dar kartą pažvelgiau į telefono ekraną. Jis rodė, kad jau esu Grando gatvėje. Vis dar tikėjausi, kad mano telefonas eilinį kartą apsiriko, tačiau jis man lyg užsispirdamas rodė tą patį vaizdą.

-Sukite dešinėn, - staiga pasigirdo moteriškas balsas iš telefono.

Jos paliepimu pasukau į dešinę. Šioje vietoje buvo tarsi koks namų kvartalas. Kad ir kaip bebūtų gaila, čia nebuvo galima pamatyti normaliai prižiūrimų namų. Vis tas pats klaikus ir nuvalkiotas vaizdas.

Pažvegiau į telefoną. Nenumaldomai artėjau prie 51 namo Grando gatvėje. Jau iš toli mačiau, prabangią mašiną. Spėjau, kad ji Arianos.

Išjungiau variklį ir pasičiupau rankinuką. Užtrenkusi automobilio dureles įsitikinau, ar tikrai įjungiau signalizaciją. Įsitikinusi automobilio apsauga, pasukau apdaužytų namo durų link.

Bijodama, kad kas nors manęs neužpultų, įkišau ranką į rankinuką ir drėgnais pirštais sugriebiau kvepalų buteliuką. Pasigailės tas, kuris bandys mane užpulti ir perrėžti gerklę.

Tyliai pravėriau duris ir šios, lyg norėdamos perspėti namo šeimininkus, sugirgždėjo.

-Vanesa, čia tu? – šalia esančiame kambaryje paklausė manęs Arianos balsas.

Neatsakiusi į jos klausimą, nubėgau prie jos. Buvau pakraupusi vaizdu, kokį mačiau. Aplink Arianą mėtėsi gal dešimtys tuščių butelių ir išpakuotų mažų kartoninių dėžučių.

-Kas buvo? – atsiklaupiau šalia jos ir apglėbiau jos ašarotą veidą.

-Aš… Aš… Aš… – negalėdama ištarti sakinio pro savo ašaras sukliedėjo Ariana.

-Nusiramink ir pasakyk, kas buvo! – kiek įpykusi pasakiau. Troškau, kad Ariana vėl būtų ta pati mergina, kuri moka pastovėti už save.

-Aš… Aš… Negaliu… – inkšdama lyg sužeistas šuniukas pratarė Ariana. – Bijau…Ka… Kad… Tu… Mane… At… Atstumsi…

-Ne, jokiu būdu. Nusiramink ir viską papasakosi kaip buvo, - raminamu tonu pasakiau Arianai.

-Ge… Gerai… – suinkštė ji.

Dar gerą pusvalandį raminau Arianą, kad ji saugi, niekas jos nenuskriaus ir kad jos tikrai neatstumsiu po pasakyto pasakojimo.

-Ačiū… Tau… – vis dar užsikirsdama pratarė ji ir atsisėdo taip kaip aš.

-Jau pasiruošusi? – nedrąsiai paklausiau.

-Aha, manau… – ir nusivalė nubėgusį tušą. – Žodžiu, vakar nerengėme to pižamų vakarėlio, bet vis vien pamelavome visų mūsų tėvams, kad jis tikrai bus. Visos susitikome pas mane. Kai visi užmigo, tyliai, kad niekas neišgirstų, išėjome į lauką ir nusprendėme nuvažiuoti į netoliese esantį klubą. Kadangi atrodėme šiek tiek vyresnės nei pagal savo amžių, apsauginis mus iškart įleido į klubą. Kaip visada prisipirkome alkoholinių gėrimų ir nuėjome šokti. Ten susitikau patrauklų vaikiną, tad nusprendėme nueiti kur nors kitur. Jis pasiūlė važiuoti į jo butą, kuris ir buvo štai čia. Kadangi buvau apsvaigusi nuo gėrimų, neatsisakiau. Kai atsidūrėme štai čia, jau buvau pamiršusi, kad jis sakė, kad tai jo butas. Man nebuvo svarbi aplinka. Žinoma, visi vaikinai, esantys klube, nori tik vieno. Tad kai tik atvažiavome, jis prirėmė mane prie sienos ir pradėjo bučiuoti. Kadangi neturėjau vaikino, nesipriešinau. Leidau jam daryti su manimi ką tik nori. Kai atsibudau ryte, jo jau neberadau. Jis tiesiog taip ir paliko mane čia. Po kiek laiko būnant čia, man pradėjo svaigti galva, o dar vėliau vėmiau kelis kartus. Žinoma, pagalvojau, kad tai dėl per didelio alkoholio kiekio, tačiau tik paskui pamačiau to vaikino raštelį ant spintelės. „Pasitikrink ar nesilauki. Štai testas. Džiaugiuosi, kad padariau dar vieną merginą jauna mamyte.“ Vis dar nesuvokdama situacijos, padariau nėštumo testą ir…

-Kas, Ariana? Kas? – išsigandusi paklausiau.

-Jis… Teigiamas… – ir vėl puolė į mano glėbį. Prasidėjo dar viena ašarų lavina.

Atsibudau nuo dusinančio karščio. Pramerkusi aplipusias prakaitu akis pajaučiau, jog mano oda dega. Greitu judesiu nusispyriau antklodę ir nieko nelaukdama išlėkiau į balkoną. Pribėgusi prie turėklų, iš skubėjimo persisvėriau per daug ir pakibau ant vieno iš turėklų.

Staiga mano pažadino erzinantis žadintuvo garsas. Pramerkusi akis, pastebėjau, kad guliu ne lovoje, o ant grindų. Eilinis mano lunatikavimas.

Vis dar negalėjau blaiviai mąstyti, tad šiaip ne taip stengiausi atsiminti vakar dienos įvykius. Pamenu, kaip Tadas mane nešė į namus, tačiau niekaip nesugebu atkasti tų prisiminimų iš Arianos pižamų vakarėlio. Jeigu jis iš vis buvo…

Atsikėlusi ir pasiklojusi lovą, nuo staliuko prie lovos pačiupau savo super išmanųjį telefoną. Čia aptikau 4 praleistus skambučius ir gal 15 žinučių. Peržvelgusi praleistų skambučių pamokas, supratau, kad manęs labai dažnai pasigęsta Ana. Nieko nelaukusi surinkau jos numerį ir paskambinau jai.

Po kelių signalų, kitame telefono gale išgirdau džiaugsmingą Anos balsą.

-O, štai. Andriau, ji jau atsikėlė! – sutrimitavo savo vyrui krikštamotė. – Ak, nenorėjome tavęs žadinti, nes vakar labai vėlai nuėjai miegoti. Na, tiksliau anksti, tačiau užmigai po kokių gerų valandų. Norėjau pranešti, kad dabar mes su Andriu išvykstame kelioms savaitėms į į Niujorką darbo reikalais.

-Am, gerai, - kiek sutrikusi atsakiau ir jau mintyse išsivyniojau žemėlapį. Mano krikštatėviai dabar visai kitoj Šiaurės Amerikos pusėj. – Tai viskas?

-Ne, ne. Žinoma, kad ne, - su nustebusiu tonu atsakė ji man. – Šiandien kiek prisimenu, važiuoji į mano modelių agentūrą miesto centre su Ariana. Ten vyks fotosesiją paauglių žurnalui. Ariana turėtų būti ant viršelio, bet ką gali žinoti, galbūt ir tave ten kur nors įkiš. Juk to žurnalo redaktorė taip apt yra iš tavo miestelio!

-Ką?? – vos ne panikuojančiu tonu sušukau į telefoną, tačiau vietoj šio mano kvyktelėjimo, išgirdau tik kelis menkus pyptelėjimus kitame telefono gale.

Iš mano miestelio! Kas ji? Kas gali mano miestelyje taip beprotiškai domėtis mada, kad net vadovautų garsiam paauglių žurnalui Kalifornijoje.

Vis dar lindėdama savo mintyse, įsijungiau gautųjų žinučių skyrelį. Čia mirguliavo galybė Arianos žinučių.

„S.O.S.“ „Vanesa, kur tu?“ „Prašau, padėk man!!!“ „Kodėl neatsakai į mano žinutes??“ ir dar apie dešimtį tokių pačių žinučių.

Tai mane vertė šiek tiek susikrimsti, tačiau iškart prisiminiau, kad šias žinutes man atsiuntė Ariana. Mergina, kuri laužo taisykles ir nepaiso kitų nuomonės. Taip, eilinį kartą ją sulaikė policininkai ar kažkas panašaus.

Nors ir neseniai susitaikėme, nenorėjau jai padėti. Jeigu reikės, apti išsikapstys. Numetusi telefoną ant lovos nuskubėjau į virtuvę pasidaryti kavos su pienu. Nuėjusi prie kambario durų, jau ruošiausi eiti pro jas, tačiau staiga telefonas išleido tą signalą, kada man ateina žinutė.

„Atvažiuok į Grando gatvę kuo greičiau!!!“ – perskaičiau telefono ekrane. Taip, ši žinutė ir vėl buvo nuo Arianos.

Dar kartą įsitikinau, kad ji sieks savo tikslo atkakliai ir ji neatlips nuo manęs tol, kol neatvažiuosiu į jos paskirtą vietą. Kad galutinai galėčiau nusimesti tą naštą nuo pečių, pamiršau apie kavą su pienu. Vietoj to pagriebiau rankinę iš spintos ir susidėjau į ją pinginę, mobilųjį telefoną, raktus ir kvepalus. Juos pasiėmiau tik todėl, nes akimirksniu man į galvą išoko mintis, kad Arianą galėjo užpulti kokie du niekšingi tipeliai. Kadangi neturėjau ašarinių dujų, kvepalai man atstos jas.

Greitai apsivilkau vakarykščius drabužius ir po kelių sekundžių jau buvau pirmojo aukšto rūbinėje. Pirmu pasitaikiusiu kartu įsispyriau į batus ir patraukiau į vidinį namo kiemą. Arianos mašina stovėjo garaže. Nors ir nežinojau, ar ji man tai leidžia, tačiau įsėdau į mašiną ir ėmiau ieškoti atsarginio rakto nuo automobilio. Apžiūrėjau kilimėlius sau po kojomis, sėdynes ir kišenėles kitoje sėdynių pusėje. Tačiau nieko nepešiau. Persisvėrusi į kitą automobilio pusę, atidariau stalčiuką, ir iš ten išmečiau visus popieriukus, bei užsilikusias ir nenaudojamas makiažo priemones. Šiaip ne taip iš ten ištraukiau gale gulintį raktą ir įkišau jį į reikiamą vietą. Po kelių pedalo spustelėjimų automobilis pradėjo burgzti. Nors ir nelabai mokėjau vairuoti, tačiau stengiausi prisiminti, kaip tai daro Tadas ir Ana.

Su didelėmis pastangomis šiaip ne taip išvažiavau iš vidinio kiemo. Paplūdimys buvo tuščias, tik kažkoks vyras prie pat jūros bėgiojo rytinį krosą. Sutelkusi visą savo dėmesį, pasistengiau saugiai nuvažiuoti miško proskynos link. Su vis kiekvienu pedalo spustelėjimu abejojau savo žingsniu, tačiau juk dabar Arianai reikėjo pagalbos. O galbūt ne?..

Plojimai man, kad pagaliau įveikiau tinginį ir parašiau 53 dalį! Nežinau, ar ji vykusi, tad laukiu jūsų vertinimų komentaruose.

Žodžiu, darau šiokią tokią pauzę savo istorijoje (maždaug savaitę arba mažiau). Pasiteisinimas: tingiu, nėra laiko. Taip pat nėra ir įkvėpimo.

Ačiū už dėmesį.

Nesupratusi jos pokšto nužvelgiau ją nuo kojų iki galvos.
-Aš rimtai, - supratusi mano žvilgsnio reikšmę atsakė Ariana.
-Netikiu, kad staiga panorai iškelti baltą vėliavą, - vis dar ja nepasitikėdama pasakiau jai.
-Žinau, kad vis vien susitaikysim, - tarsi perskaičiusi mano mintis tarė ji. - Juk pagalvok, Vanesa. Neturi iš ko rinktis. Tapdama mano drauge, galėčiau padėti įsitvirtinti mokykloje, o dabar vien tik Tadas tau nepadės.
-Ariana, ateik ir pabaik valgyti! - staiga ją pašaukė Ana. Turėjau kuo greičiau pasirinkti: taip arba ne.
-Gerai, - greitai sumurmėjau ir lyg patvirtinimą, paspaudėme viena kitai ranką.
Arianai nuėjus į virtuvę, aš nuskubėjau į savo kambarį graužiama nerimo. Dvejojau dėl savo pasirinkimo. Taip, ji buvo visiškai teisi sakydama, kad vien tik Tadas man nepadės įsitvirtinti mokykloje. Na, tiesiog Ariana pasinaudosiu kaip kokiu masalu pritraukti draugus.

* * *
Per kiekvieną pertrauką tekdavo pabūti skirtingose kompanijose: per vieną laiką leisdavau su Tadu, nes jis maldaute maldavo bent šiek tiek dėmesio. Matai gi, pasiilgo manęs. Jis buvo tiesiog pritrenktas kai sužinojo, kad susitaikėme su Ariana, o dar labiau nustebo, kad Ariana pati pirma paskelbė taiką.
Taip apt laiką tekdavo leisti ir su Ariana. Prie jos kompanijos priklausydavo ji pati, aš, ir dar kelios jų draugės, kurios mane tarsi ignoravo. Nors Ariana ir bandė joms įkalti į galvą, kad dabar aš esu viena iš jų, joms vis vien. Jos tik stovi papūtusios lūpas ir per vieną ausį priima Arianos žodžius, o per kitą išleidžia.
Tačiau man buvo ne jos svarbiausios, tad į tai nekreipiau į tai per daug dėmesio.
-Ei, naujoke, - per ilgąją pertrauką, kai dabar buvo eilė būti Arianos kompanijoje, mane pašaukė Amelija.
-Mano vardas Vanesa, - šiek tiek supykusi pasakiau jai.
-Oi, sorry, - atsakė man greitai ji. - Vis dar domina mokinių taryba?
-Am… Taip, - net nesusimąsčiusi apie atsakymą atsakiau jai greitai.
-Tuomet štai, paimk tai, - ir įbruko man spalvotą lapelį į rankas.
Nuėjus Amelijai ir Amandai savais keliais, pažvelgiau į lapelį.
“Hey! Visi, kad tik netingit, kviečiami dalyvauti mokinių tarybos rinkimuose kurie įvyks balandžio 30 dieną! Kviečiami net ir tie, kurie šioje srityje neturi jokios patirties. Čia jūs jos kaip tik įgausite.
P.S. Nepamirškite su savimi atsinešti ir gerų idėjų!”
Grįžusi prie Arianos pamačiau, kad ji ir jos draugės taip pat jau turi tokius pačius lapelius.
-Tai tu irgi stosi į mokinių tarybą? - paniekinamai į mane kreipėsi viena iš Arianos draugių.
-Taip, stosiu, - šaltu tonu jai atsakiau.
-Pff… - suprunkštė ji.
-Olivija ir Emilija, baikit! - supykusi sušuko Ariana.
-Gerai, gerai, - vis dar juokdamosios atsakė jos.
Keista buvo priprasti, kad Ariana mane taip globoja ir saugo kaip… sesę?

* * *
-Šiandien visos susitinkam pas mane namuose, mano kambaryje. Darysim pižamų vakarėlį! - pasibaigus paskutinei pamokai ir judant per spūstį drabužinės link pasakė mums Ariana.
Šiandien pirmą kartą turėsiu galimybę įžengti į Arianos kambarį. Taip, būsiu ten ne kartą, tačiau oficialiai ir leidžiamai Arianos, apsilankysiu ten pirmą kartą.
Šiek tiek save graužiau, nes jau kelias dienas su Tadu neturėjome tikro pasimatymo. Visuomet susimatydavome tik mokykloje arba tada, kai jis turėdavo mane vežti namo. O kaip žinoma, mokyklos kiemelis romantikos nesuteikia…
-Sveika, - pasisveikino su manimi Tadas kai priėjau prie jo ir buvau pasiruošusi važiuoti namo.
-Labas, - ir pabučiavau jam į lūpas. Jis to nesitikėjo, tas tik stipriau apsivijo mane.
-Gal nori šiandien susitikti? - kaip tyčia paklausė jis.
-Gaila, bet negaliu. Ariana rengia “įspūdingą” pižamų vakarėlį, - vaidindama pasakiau.
-Ak, taip. Mergaitiškos nesąmonės. Juk tokių akimirkų neverta trukdyti, - su šypsena tarė jis. - Nagi, sėsk. Važiuojam.
Įsėdusi į automobilį pasimiršau apie dienos įvykius ir užmigau. Taip, tiesiog taip ir užmigau…

* * *
-Ei, pabusk. Pižamų vakarėlis dar neprasidėjo, - pabandė kažkas žadinti mane iš saldaus miego.
-Ak… - tik atsidusau ir toliau sau patogiai miegojau.
Staiga pajaučiau, kaip stiprios rankos mane suėmė ir užsitrenkė automobilio durelės. Nešama judėjau į nežinomą vietą. Tačiau spėjau, kad judame namų link.

Neteiskit, kad lėvas skyrius, nes ir pati tai žinau. Žodžiu, nebuvo idėjos ir įkvėpimo, tad toks ir gavosi… Būčiau nerašiusi, tačiau bijojau nuvilti skaitančiuosius istoriją. Tad atsiprašau, jeigu nuvyliau lauktu skyriumi.  :/

-Ariana, palauk čia, - parodė pirštu Ana į netoli kabineto esančias kėdes. Jau buvome atvykę į vietą, kur pagaliau bus išspręstos problemos.
-Kodėl? - lyg nuskriaustas šunelis paklausė ji. - Aš labai noriu būti su Vanesa.
-Na, gerai, eime, - galiausiai pasidavusi tarė Ana, o Ariana iš to pasitenkinimo patyliukais net sucypė. Net negalėjau pagalvoti, kad mano krikštamotė tokia perkalbama.
-Laba diena. Sėskite, prašau, - užėjus mums į kabinetą prabilo žilstelėjęs vyriškis.
-Sveiki. Labai dėkojame, - maloniai su juo pasisveikino mano krikštamotė. - Aš Ana Henson. Čia mano vyras Andrius ir dukra Ariana. O štai šią panelę ir vyrutį norime įsivaikinti.
-Gerai. Tuomet negaiškime laiko ir pradėkime, - smagiai nusiteikęs prakalbo vyras.
Visą valandą ar netgi daugiau teko sėdėti ir kentėti nežmonišką karštį ankštame kabinete. Pokalbyje dalyvavo tik Ana su tuo vyru. Nebent kartas nuo karto Ana atsisukdavo į Andrių laukdama jo pritarimo. Kartais bereikšmio klausimo paklausdavo ir manęs. Buvo šiek tiek keista, kad Ariana tylėjo kaip pelė po šluota ir neištarė nė garselio. Maniau, kad ji čia atsibeldė tik tam, kad iškrėstų ką nors tokio, ko aš tikrai nepamirščiau.
-Štai, panele Ariana, - kreipėsi žilstelėjęs vyras į ją. - Pasirašykite štai čia. Juk vis dėl to, esate šeimos narė.
-Ak, net nežinau, - paėmusi į rankas tušinuką suinkštė ji. - Nežinau ar verta pasirašinėti. Juk kai Vanesa taps mūsų šeimos nare, tėvai mane gali pamiršti visiems laikams. Juk ta mergina visada visur mane užgožia.
Vis dar vaidindama ji įsikniaubė į mamą ir pradėjo kūkčioti kaip nuskriaustas šunelis. Nei kiek nepasimečiau, nes tikrai reikėjo tikėtis, kad Ariana šio kabineto nepaliks nesurengusi bent mažyčio spektaklio.
-Meilute, taip tikrai nebus, - švelniai, kaip mažą vaiką guosdama tarė Ana. - Visus jus tris mylėsime vienodai. Nei vieno neišskirsime.
-Tai ką, jūs lyg niekur nieko lyginsite mane su ja ir juo?! - isteriškai sušukusi Ariana parodė pirštais į mane ir Deną. Jis lyg niekur nieko saugiai buvo įsikibęs į Andriaus kaklą.
-Dar kartą pasakau: jus visus mylėsime vienodai. Visi būsime darni šeima, - stodamasi ir eidama Arianos link tarė mano krikštamotė.
-Ne, šito aš tikrai neleisiu! Jie manęs nė už ką nepakeis, - įsiutusi Ariana išlėkė iš kabineto. Ana išbėgo kartu su ja.
-Ak, labai atsiprašome už šį vadinamąjį spektaklį, - kai likome kabinete keturiese tarė Andrius.
-Nereikia atsiprašinėti. Matau tokius dalykus ne pirmą kartą, - mostaguodamas rankomis tarė vyras. - Ji gali šiek tiek laiko stresuoti, kad jūsų šeimoje atsirado nauji žmonės, tačiau viskas praeis.
-Ar būtinas jos parašas, jeigu norime šiuos du žmones įsivaikinti? - susinervinęs paklausė Andrius.
-Ne. Visą padėtį čia valdote jūs: Ana ir Andrius. Pagal viską Arianos parašo taip pat reikėtų, nes ji yra šeimos narė, tačiau jeigu vyksta tokie dalykai, įsivaikinti galima ir e jos sutikimo.
Išeinant iš kabineto nusiraminau, kad vadinamasis keršto planas neišdegė, tačiau nerimavau, kas vyks namie. Juk Ariana niekada nemeta kelio dėl kelelio…

* * *
Grįžus namo, visi išsiskirstė į savas puses: Andrius nuėjo žiūrėti televizoriaus, Ana pradėjo ruošti labai vėlyvą vakarienę, Ariana nubildėjo į savo kambarį, Denas nuropliojo iki žaislų dėžės, o aš kuo skubiau nubėgau ruošti namų darbų, prie kurių dar nė piršteliu nebuvau prisilietusi.
Namų darbų buvo užduota ne daug: tik iš istorijos. Reikėjo parašyti trumpą pasakojimą apie senovės Graikijos gyvenimo kasdienybę…
Po dešimties minučių lengvo darbo, baigiau ruošti namų darbus. Tuoj pat susidėjau pamokas ir nulipau į apačią valgyti vakarienės. Visi jau sėdėjo prie stalo ir dusinančioje tyloje valgė tai, kas buvo patiekta po nosimis.
Pasiėmusi lėkštę iš plovyklos, įsidėjau salotų ir kelis gabaliukus vištienos. Įsipyliau stiklinę sulčių ir ėmiau valgyti.
-Ariana, kad daugiau tokių spektaklių man nerengtum, supratai? - sudrumstęs nejaukią tylą pratarė Andrius. - Ar įsivaizduoji, kokią mums gėdą ten padarei?
Ariana tylėjo ir toliau kramsnojo savo žolinį maistą.
-Aš šneku su tavimi! - staiga sušukęs Andrius trenkė kumščiu į stalą.
-Žinau tai, tėti, - lyg nekaltas šunelis prabilo Ariana. - Tiesiog… Pastaruoju metu mane slegia vis daugiau dalykų, dėl kurių aš ėmiau elgtis blogai. Tikrai noriu viską ištaisyti, bet…
-Bet tu visiškai nesistengi, - užbaigiau sakinį už ją. Ariana pakėlė į mane savo akis. Ant skruosto jau buvo galima įžiūrėti ašarą. - Manęs neapgausi su savo kvailais vaidinimais. Jeigu nepatinku ir neįtinku tau, tai nereiškia, kad gali iš manęs tyčiotis ir elgtis kaip su kokia nors skudurine lėle. Aš esu žmogus ir irgi turiu jausmus. Mane jau per galvą lenda visi tie tavo beprasmiški bandymai man pakišti koją!
-Mergaitės, baikit ir paaiškinkit man, kas čia vyksta! - sunerimęs prabilo Andrius.
-Ariana man nuo pat atvykimo čia pradžios bando gadinti gyvenimą! - sušukau ir atsistojau nuo kėdės. - Ačiū už skanų maistą.
Susinervinusi nuėjau savo kambario link. Staiga Ariana pačiupo mano ranką ir tyliai, kad niekas neišgirstų, tarė:
-Gal galim viską pradėt iš naujo?

Minutę dar gaudžiausi aplinkoje ir stengiausi suprasti pasakytus Anos žodžius. Ar man tik taip vienai atrodo, kad man velniškai nesiseka?!
-Bet… Kodėl pasakėt tik dabar, kai ji išvažiavo? - vos gaudydama orą pratariau. Jaučiau, lyg besikaupiančios ašaros išgrauš akiduobes.
-Ak, brangute. Manėm, kad tau tai bus žymiai geriau, - dar bandė mane raminti Ana.
-Bet ar suprantat, kad aš norėjau su ja atsisveikinti. Paskutinį kartą prisiglausti ir pabučiuoti. Suprantat, kad aš pasiilgsiu jos! - per ašaras suklykiau. Dabar man jau nebuvo svarbu, ką apie šiuos žodžius pamanys Ana ir Andrius.
-Jeigu nori, vis dar gali grįžti pas ją, bet tiesiog manom, kad ji jau nebesugebės jumis pasirūpinti, - lyg gindamas Anos nuomonę pasakė Andrius.
-Tai jūs tiesiog ją ir išsiuntėt vieną? O ar jūs bent pagalvojot, kaip ji sunkiai versis viena? Fernfyldas - ne turtuolių miestelis. Ji neturės iš ko gyventi! - dar kartą suklykiau. Maniau, kad tai padės pasibelsti į jų vidų.
-Vanesa, nusiramink. Pas ją kiekvieną dieną ateis ir prižiūrės maloni moteris, - lyg kokį pasiteisinimą pasakė Ana.
-Ir kas iš to?! - dar garsiau sušukau. - Manot, nuo to ji pasijus geriau??
-Andriau, atnešk raminamųjų, prašau, - sušuko Ana ir Andrius jos paliepimu nuskubėjo paimti vaistų. Tai pasakiusi, ji greitu judesiu suveržė mano rankas taip, kad negalėčiau pabėgti.
-Aš nieko negersiu! Jūs manęs nepriversit!!! - kaip tik įmanoma garsiai sušukau.
Po kelių sekundžių į virtuvę vėl sugrįžo Andrius su balta pakuote raminamųjų vaistų. Juos pamačiusi, dar labiau pradėjau muistytis, tačiau ištrūkti niekaip nepavyko.
-Išgerk, Vanesa. Pasijusi geriau, - dar labiau priartėjęs tarė Andrius ir į burną sugrūdo tabletę vaistų.
Nieko nelaukusi ją išspjoviau.
-Aš pasakiau, kad jokių vaistų negersiu!
-Bet turėsi! - staiga supykęs sušuko Andrius ir antru bandymu sugrūdo man tabletę. Dabar jos išspjauti negalėjau, nes Andrius man buvo tvirtai užspaudęs burną.

* * *
Atsibudau apkvaitusi. Kažkas ramiai sėdėjo ant mano lovos ir buvo užėmęs dalį jos. Tuo dalyku labai nesidžiaugiau. Nuo raminamųjų tabletės vis dar negalėjau mąstyti blaiviai. Visi šiandienos įvykiai tarsi maišėsi vienas su kitu.
-Vis dar pyksti? - šalia manęs sėdėdama paklausė Ana.
Nenorėjau atsakyti į šį jos klausimą. Tad apsimečiau, kad klausimo neišgirdau ir nusisukau į lango pusę. Jau buvo tamsus vakaras.
-Žinau, kaip jautiesi, - nepaisydama mano tylos toliau kalbėjo Ana. - Pati taip pat neturėjau progos geriau pažinti savo mamos. Kai man buvo šešeri, ji mirė nuo vėžio. Tad likau gyventi su tėčiu. Kad ir kaip jis stengėsi, jam niekaip nepavyko pralinksminti manęs. Po to įvykio visą laiką buvau paniurusi ir liūdna. Po kelių mėnesių man išsivystė sunki depresija, tad turėjau gultis į ligoninę. Ten mane šiaip ne taip išgydė ir privertė negalvoti apie mamą. Dabar tai atrodo lengva gyvenimo išdaiga, kurią šiaip ne taip ištvėriau. Vanesa, žinau, kad gali tai išgyventi. Nors ir bus nelengva, tačiau tu tikrai esi stipresnė nei dauguma tavo bendraamžių.
-Nemanau… - vis dar nusisukusi nuo Anos tariau.
-Ar nori šiandien dar važiuoti tvarkyti tų pačių reikalų? - tiesiai šviesiai paklausė Ana.
-Gerai, galim. Noriu kuo greičiau viską pabaigti, - ir išlipau iš lovos.
Atsistojusi šiek tiek susvyravau ir vos neparklupau, tačiau Ana mane tinkamu metu sulaikė.
-Eime į vonią, reikia nusiprausti veidą ir susišukuoti.
Su Anos pagalba nuėjau vonios link ir atsukau šalto vandens srovę. Prisisėmusi vandens į delnus, tėškiau visą šaltą vandenį sau į veidą. Nors nuo didelio šalčio ir sukaustė kai kurias veido dalis, pakartojau šią procedūrą dar kelis kartus.
-Štai, imk. Nusišluostyk veidą, - ir padavė man rankšluostį, kai baigiau praustis. - Stok čia, sušukuosiu tave.
Paklusniai atsistojau priešais Aną ir leidau jai iššukuoti mano problemiškus plaukus. Ana lėtai, tačiau švelniai šukavo mano šviesius plaukus. Ko gero dar bijojo greičiau šukuoti ir pešti plaukus, nes nebuvo pratusi…
Po dešimties minučių, mano plaukai buvo supinti į kasytę iš keturių dalių. Džiaugiausi, kad Anos pyktis nuslūgo. Jeigu iš vis toks buvo…
-Na štai, pagaliau galim važiuoti, - kai tik nulipom į apačią su Ana pasakė Andrius. - Ariana sakė taip pat važiuos, nes sakė, kad nenori su Vanesa išsiskirti nė minutei.
-Taip. Labai noriu pamatyti kaip vyksta visas tas procesas. Juk pagaliau Vanesa taps mūsų šeimos nare, - su dirbtiniu džiaugsmu veide sukliko ji sėdėdama ant sofos ir stengdamasi kuo daugiau paberti druskos ant mano žaizdos.
Aš nieko nesakydama ir kaupdama savo kantrybę nusekiau paskui Andrių ir Aną.
-Tai bent pasismaginsim, ar ne? - pro mane praeidama įgėlė Ariana. - Juk sakei, kad žaidimas jau pradėtas. Tad metu kauliukus pirma.

Net nekreipiau dėmesio į tokius “grasinančius” Arianos žodžius. Žinojau, kad ji visuomet viską pradeda, bet niekada nesugeba pabaigti. Turbūt viskas bus taip pat kaip ir šiandien: nuo savo šou nukentės pati…
Nuėjusi į virtuvę iš šaldytuvo pasiėmiau salotų ir įsipyliau stiklinę sulčių. Atsisėdusi greitai viską suvalgiau ir nuėjau savo kambario link.
Vos pasiekus pirmą laiptelį, jau buvo galima išgirsti vos ne dustančius jų balsus.
-Ak, bet tu matei kaip ji atrodo?! - prabilo viena iš jų ir visos vėl pradėjo juoktis.
Labai norėjau ten nueiti ir visas jas ištaškyti, tačiau teko susivaldyti ir ugdyti savo kantrybę. Staiga mano telefonas suskambo. Greitai nubėgau į savo kambario ir užsidariau duris, kad niekas negirdėtų manęs.
-Klausau? - pakėlusi telefono ragelį paklausiau.
-Sveikutė, Vanesa, - atsiliepė Ana. - Šiandien tikiuosi nieko nesi suplanavusi, ar ne?
-Ne, o kas yra?
-Šiandien Denas ir tu su mumis važiuosite tvarkyti šeimos reikalų.
-O kur pats Denas? Šiandien jo nemačiau nuo pat ryto… - kiek sutrikusi pasakiau.
-Ak, taip, pamiršau pasakyti. Jis jau pradėjo lankyti darželį, - linksmai sučiauškėjo Ana. - Na, tai niekur neik, nes paskui nerasime tavęs. Iki, širdele.
-Iki, - pasakiau tą vieną žodį, kai telefono ragelyje buvo galima girdėti tik ilgą signalą *pyp*.
Numečiau telefoną į kampą, o pati nukritau ant lovos. Nenorėjau atsikelti ir kur nors eiti iš čia. Vis dar nenorėjau pradėti tų Arianos vaikiškų žaidimų, tačiau jau pradėjau. Netgi pati pasisiūliau!
Saulė jau buvo aukštai pakilusi. Tad apšvietė visą mane. Spinduliai šildė mano kiek sušalusį kūną: drebėjau nuo baimės ir nesaugumo jausmo. Norėjau atsiplėšti nuo visko ir pabėgti. Bet kur.
Užsimerkiau ir pabandžiau įsivaizduoti ką nors geriau be šitos visos maišalynės. Kad ir kaip stengiausi, nepavyko. Atrodė, jog šiandien mano imagine nepaveža nieko išskyrus realybę.
-Galiu užeiti? - už durų pasigirdo duslus Tado balsas.
-Aha, - nereikšmingai leptelėjau ir nusisukau į langą.
Staiga durys atsidarė ir po kelių sekundžių jau pajutau, kaip Tadas atsisėdo ant lovos. Švelniai pabučiavo mane į lūpas, tačiau neatsakiau į tai. Nenorėjau atsakyti. Iš tiesų dabar mieliau pabūčiau viena.
-Kas yra?
-Vėl Ariana prilindo, - ir pasukau į jį savo mėlynas akis.
-Ką dabar sakė?
-Paskelbė, kad karas pradėtas, - ir nusijuokiau iš savo pasakytų žodžių.
-Ji nepradės. Ji niekada netesi savo pažadų.
-Šį tikrai ištesės, - ir įbedžiau į jį akis.
Staigiu judesiu atsisėdau ir susirangiau Tado guolyje. Taip buvo daug geriau. Jaučiausi saugesnė. Atrodė, kad pamažu išsijungia nesaugumo jausmas.
-Nepalik manęs, gerai? - tyliai sušnibždėjau.
-Tikrai nepaliksiu. Pažadu, - ir dar kartą mane pabučiavo. - Gal nori išeiti pasivaikščioti prie jūros?
-Noriu, bet negaliu. Šiandien važiuoju tvarkyti šeimos reikalų. Na, žinai… - nutęsiau.
-Žinau, žinau.
Taip su Tadu prasėdėjome susirangę apie valandą ar dvi. Laikas dabar buvo nereikšmingas. Tarsi būčiau praradusi laiko nuovoką. Tik kartas nuo karto švelniai pabučiuodavau Tadą, o jis man atsakydavo tuo pačiu. Džiaugiausi, kad jis toks kantrus: visuomet palaukia, kol apsispręsiu savo vaikiškose gyvenimo situacijose.
Saulė pamažu leidosi už miško gilumos. Spėjau, kad Tadas pas mane jau tupi daugiau nei dvi valandas. Prisiminiau mokyklą ir nepadarytus namų darbus. Ak, vis dėl to, turėsiu visą naktį.
-Manau jau eisiu. Nenoriu susidurti su Andriumi ir Ana, - lyg kažko išsigandęs pasakė Tadas.
-Nejaugi esi toks bailys? - sarkastiškai pasakiau.
-Juk sakiau, kad kartais bijau viešumos, - pasiteisinamai atsakė jis man.
-Na, jeigu tau Andrius su Ana viešuma, tuomet eik, - ir nusisukau nuo jo į langą.
-Nepyk, - vis labiau artėdamas tyliai inkštė Tadas.
Greitu judesiu atsisukau ir dar kartą pabučiavau jam į lūpas.
-Nepykstu, - juokdamasi atsakiau ir dar kartą stipriai apkabinau.
-Juk dar susitiksim. Ne visam laikui išsiskiriam, - nusijuokė Tadas, pabučiavo man į kaktą ir išėjo iš kambario.
Taip, ne visam laikui…

* * *
-Na, jau pasiruošus? - paklausė manęs Ana, kai nulipau į apačią.
-Aha, - nedrąsiai atsakiau.
-As ilgi pasiluosęs, - sušveplavo Denas.
-Na, tik nebijokit. Greičiausiai užtruksim tik valandą, - padrąsinamai pasakė Ana.
-O mama ten bus? - staiga paklausiau.
Nuo šio mano netikėto klausimo Ana ir Andrius sustojo.
-Ak, brangute. Man labai gaila, bet ji išvažiavo atgal į Fernfyldą, - paguodžiamai sušnibždėjo man Ana.
-Tai ji jau pasveiko? - negalėdama patikėti tariau.
-Iš dalies taip…
-Kaip suprast iš dalies?..
-Ji… negalės vaikščioti, - vos girdimai sušnibždėjo Ana.

Po šio įvykio daugiau nebesiklausiau sujudusios milžiniškos minios. Tiesiog pačiupau Tado ranką ir, mano prašymu, išėjome namų link nuo viso to šurmulio.
Žinojau, kad po šio įvykio Ariana manęs taip tikrai lengvai nepaleis, tačiau man jau nebebuvo svarbu. Svarbiausia buvo tai, kad šį kartą pavyko man parodyti jos vietą.
-Tai… Neužeisi į vidų? - kai stovėjome prie vartelių paklausiau Tado.
-Ne, nenoriu viduje sukelti šurmulio, - pasakė jis, pabučiavo mane į lūpas ir nuėjo savo automobilio link.
-Iki, - tarstelėjau. - Nepamiršk rytoj atvažiuoti.
-Iki. Kaip galėčiau pamiršti, - ir nusišypsojo savo spindinčia šypsena.
Po kelių sekundžių, atsisėdęs į automobilį, užvedė jį ir išriedėjo iš kiemo. Likau jame stovėti viena. Išvažiavus Tadui, netoli kiemo jau girdėjau klaikius kelių merginų skundus. Ir tos vaikštančios nelaimės vis labiau artinosi prie manęs.
-Ak, kaip nekenčiu jos!!! - staiga viena iš jų sukliko ir pažinau Arianos balsą. - Dar tikrai surasiu būdą jau atkeršyti…
-Nesinervuok, Ariana. Toks kvailas Vanesos poelgis nenumalšins tavo populiarumo. Tikrai nenumalšins, - bandė ją raminti draugė, tačiau vien iš panikuojančio Arianos tono buvo galima suprasti, kad ji taip lengvai nenusiramins.
-Kaip galiu nesinervuoti?! - staiga dar labiau suklykė ji. - Aš buvau pažeminta prieš visą mokyklą. O dar rytoj tie kvaili mokinių tarybos rinkimai. Labai gerai būtų, jeigu pavyktų prasibrauti iki mokinių tarybos pirmininkės posto. Tuomet tai vištytei aš padiriguočiau.
Nejučiom tyliai nusijuokiau.
-Turiu šokią tokią idėją, Ariana, - staiga prabilo dar viena jos draugė.
-Ak, net nebandyk, Martina, - jau sumažinusi keliais decibelais savo klaikų toną pasakė Ariana. - Juk ir taip visiems aišku, kad pirmininkės postą laimės Amelija. Juk ji į jį tvirtai įsikibusi apie dvejus metus.
-Brangute, juk visada yra toks dalykas kaip sukčiavimas, - ir nusišypsojo klastinga šypsena.
-Ką turi omeny? - lyg nieko nežinodama dar perklausė Ariana.
-Lyg nekalti šuniukai, galime po balsavimų pasilikti ir skaičiuoti lapelius. Pasilikusios dviese tikrai galėsime suklastoti lapelius.
-Ak, kaip gerai, kad turiu tokią protingą draugę, - ir lyg palaimintas šuniukas nusišypsojo. - Nagi, eime į vidų. Dar turiu susirasti tą vištą.
Tai pasakiusi, Ariana su savo “ištikimomis” draugėmis pasuko namų link. Kadangi buvau pasislėpusi už namo kampo, niekas negalėjo manęs pamatyti. Tyliai, kaip kokia slaptoji agentė, taip pat pasukau namų link. Čia jau durys buvo seniai uždarytos. Ariana ir vėl sumušė savo rekordą: dar greičiau nusigavo iki reikiamo objekto!
Pribėgusi prie durų, atidariau jas ir įžengiau į koridorių. Mano laimei, iš virtuvės ataidėjo Anos balsas.
-Taip, taip, brangute. Galėsi šiandien eiti į paplūdimį, - švelniai tarė mano krikštamotė.
-Okei, mama. Iki tada, - ir virtuvėje pasigirdo trumpas paspaudimo mygtukas.
Ak, taip. Tikrai labai susipainiojau… Ariana kalbėjo su savo mama per telefoną. O dabar man tai bus… Bet ne, viską iškęsiu!..
Nusiavusi batus, dar bandydama išsisukti nuo Arianos akių, tyliai nutipenau iki laiptų.
-Tai kur jau susiruošei? - staiga išgirdau Arianos balsą, kai dar net nebuvau įpusėjusi reikiamo maršruto.
-Į kambarį. Kur daugiau, - šį kartą net nesiruošiau miaukti kaip skriaudžiamas šuniukas.
-Juk žinai, kad mes visko iki galo dar neišsiaiškinom, - ir atsistojo nuo kėdės. Lyg norėdama dar labiau įbauginti mane, pradėjo grėsmingai artėti manęs link. Iš šonų sekė dar dvi draugužės.
-Gerai, viską galim išsiaiškinti. Tik be tų dviejų, - ir parodžiau pirštu į draugužes, stovinčias iš šonų. Šios dvi sutriko. - Nes kaip matau grupelėje esi labai kieta.
-Kieta esu ir be jų, - dar pabandė man ji atsikirsti. - Nagi, eikit į mano kambarį. Po kelių minučių vis vien jau bus viskas sutvarkyta.
-Negi taip greitai darbuojies, Ariana? - pasistengiau įgelti jai. - Juk tokiai kaip tu smarkiai reikėtų įkrėsti protą į tavo tuščią makaulę, nes tik tada pradėtų viskas normaliai veikti, ar ne?
-Užsičiaupk ir nusileisk ant žemės, - susinervinusi sušuko ji. - Suprask, kad gyveni mano namuose. Nors ir tapsi mūsų šeimos dalimi, tu man niekada nebūsi mano sesuo. Tu tik būsi paprasta šiukšlė mano gyvenime. Patarimas tau, kaimo mergaite, geriau raminkis dabar, nes kai aš šiuo reikalu užsiimsiu, skaudės dvigubai daugiau.
-Galim pradėt tavo kvailą žaidimą, Ariana, - atrėžiau jai. - Tavo vaikiškai aukštų frazių aš nei kiek nebijau. Kas iš to, kad moki pagrąsyti pirštu man prieš nosį ir su savo aukštakulniais išspardyti kitiems pilvus. Gyvenime to neužteks. Jeigu pamiršai, gyvenime dar trūksta ir proto.
-Gerai, Vanesa. Tavo prašymu, žaidimas prasideda nuo dabar, - ir nukaukšėjo į savo kambarį pas savo “ištikimąsias drauges”.

Na ką, kaip ir eilinį kartą, dabar atsiprašinėsiu dėl ilgai neįkelto skyriaus… ATSIPRAŠAU! Tikrai, labai nuoširdžiai atsiprašau. Beveik tris dienas blogas.lt svetainė nenorėjo su manimi draugauti ir šiaip dar rūpesčiai dėl kompiuterio perinstaliavimo… Bet supraskit, kad ir aš turiu gyvenimą. Tikrai nesu kokia nors noliferė, kuri dieną naktį sėdi prie kompiuterio. Aš irgi noriu išeiti pasivaikščioti. Noriu užsiimti ir kita veikla be istorijos rašymo. Kitą kartą tikrai taip netempsiu gumos, tačiau gali būti, kad skyriaus sulauksit kartą į dvi dienas. Sorry, bet už lango tikrai labai gražus oras. Tačiau dėl jūsų, skaitytojai, stengsiuos kaip išgalėsiu!

-Ei, tu jau? - staiga iš kito rūbinės galo mane pašaukė Tadas.
-Ką? - išgirdusi jo balsą net sukrutau. - Ak, taip taip. Jau galim eiti.
-Kas tau šiandien yra? Visa išsiblaškiusi…
Staiga jis priglaudė mane prie savęs ir pabučiavo į lūpas, tarsi norėdamas praplauti man smegenis. Tačiau tai nepadėjo. Vis iš galvos negalėjau išvyti minties dėl Arianos ir Danielio. Supratau, kad pamačiusi mus besibučiuojančius, tikrai pasinaudos proga ir dar kur nors įkiš savo trigrašį. Nors jis niekur net nebuvo reikalingas…
-Gal norėsi šiandien apžiūrėti miestą? - paklausė Tadas, kai jau dideliu greičiu važiavome greitkeliu. Net nepastebėjau to. Atrodė, jog staiga kažkas paspaudė greito žiūrėjimo mygtuką.
-Aha, galėsim, - ir nusišypsojau jam. - Užeisi vidun?
-Nelabai traukia, - sunerimęs atsakė jis. - Nenoriu sutikti Arianos tėvų. Juk ginčas mūsų vis dar laukia.
-Ak, taip… - nusivylusi numykiau.
Pasibaigus mūsų pokalbiui, įvažiavome į paplūdimį ir akimis bandžiau surasti namą. Žinoma, tai buvo beviltiška, nes visą automobilį buvo apstoję milijonai žmonių. Čia buvo tikras sambrūzdis!
-Kas čia vyksta? - sutrikusi paklausiau aš. - Pirmą kartą matau čia tokią galybę žmonių.
-Ak, ko gero kaip visada tos pačios tinklinio varžybos…
Tačiau man taip neatrodė. Jaučiau, lyg vyksta kažkas įtartino. Juk visada varžybas galėdavau stebėti pro savo kambario langą ir niekada nematydavau tokios gausybės žmonių.
-Na, o dabar pasveikinkime mūsų didžiausius svečius šiame renginyje: Tadą ir Vanesą!!! - per kone visą paplūdimį nuaidėjo šaižus Arianos balsas. Jam padėjo pagarsėti mikrofonas…
-Kas čia vyksta? - sutrikęs ir tarsi išsigandęs sumurmėjo Tadas.
-Nagi, nagi… Važiuokite čia ir lipkite ant scenos!!! - dar kartą ataidėjo jos balsas.
Nesupratau, kas čia vyksta. Tarsi nesugebėjau susigaudyti aplinkoje. Galva tarytum ūžė nuo triukšmo kuris buvo aplinkui.
-Eime. Išsiaiškinsiu, kas čia vyksta, - staiga paliepė Tadas ir abu išlipome iš automobilio.
Per akinančią saulę bei žmonių skleidžiamą triuškmą aplinkui, beveik nieko nemačiau. Nedaug trūko ir būčiau pasimetusi tarp galybės jaunimo.
-Laikau tave, - ir Tadas suėmė mano drėgną ranką.
Jaudinausi, kad Ariana vėl man neiškrėstų kokio nors pokšto. Galbūt per tą greitą laiką, kol ramiai su Tadu važiavome iš mokyklos, ji su Danieliu spėjo sukviesti visą šią minią ir surengti “įspūdingą” šou.
-Kas čia vyksta, Ariana? - paklausė Tadas jos, kai jau stovėjome scenos užkulisiuose.
-Neprisimeni porų įšventinimo Kalifornijoje? - su šiokia tokia sarkazmo gaidele paklausė ji. - Juk kiekviena naujai iškepta porelė turi būti pakrikštyta.
-Ariana, mums nereikia viso šito tavo šou, - dar bandydamas valdyti situaciją pasakė jis.
-Išsigandai? - šuniuko akytėmis paklausė ji.
-Ne, bet…
-Taigi, štai ir jie!!! - ant viso garso sušuko Ariana į geležinį mikrofoną ir minia dar labiau pradėjo ūžti. Visos kameros buvo nukreiptos į mus, o ką jau kalbėti apie nesibaigiančią blyksčių eilę.
Vis dar buvo neįtikima, kad Ariana su savo draugais rengtų “įšventinimą” kiekvienai susikurtai Kalifornijos porelei. Atrodė, jog viskas pirmą kartą šviežiai kuriama ir išbandoma dėl mūsų.
-Tadai, eime iš čia. Tai dar vieni Arianos spąstai, - lyg išsigandusi tariau aš.
-Nebijok, - teištarė jis ir išsitempė mane kartu ant scenos.
-Ir nuo ko gi mes pradedame įšventinimą? - lyg praradusi atmintį paklausė ji ūžiančios minios.
-Apipilimas dažais!!! - sustaugė visa minia vienu kartu.
-Iškentėsi? - paklausė manęs Tadas ir pabučiavo į kaktą.
-Teks, - vis dar sunerimusi numykiau.
Po kelių sekundžių iš visų pusių į mus su Tadu pasipylė lavina įvairiaspalvių dažų. Viskas gal ir būtų buvę smagu, jeigu ne tas kvailas Arianos juokas ir lyg noras pasišaipyti iš mūsų. Tiksliau iš manęs…
Pradėjau kosėti, nes dalis dažų pateko į mano burną. Dar kita dalis “svečiavosi” mano nosyje. Negalėjau net pramerkti akių ir pažvelgti į Tadą ar į save.
Po kelių akimirkų dažų lavina liovėsi, tad šiaip ne taip galėjau pramerkti savo “spalvotas” akis. Pažvelgiau į Tadą. Jis tarsi laimingas ir patenkintas vaikas šypsojosi. Pamatęs mane, apkabino per liemenį ir pabučiavo. Minia tarsi pritariamai ūžė, o iš Arianos negirdėjau nė garselio. Pamaniau, kad tai į jos scenarijų nebuvo įtraukta… Tikriausiai galvojo, kad šis “įspūdingas” šou bus dar viena proga pasišaipyti iš manęs, tačiau eilinį kartą jai nepavyko. Mes su Tadu lyg tyčia dar ilgiau stovėjome susikabinę ir bučiavomės.
-Na, gerai. Užteks tos romantikos, - staiga savo rėžiančiu ausį balsu paskelbė ji ir priėjo prie mūsų. Ji tarsi Tadą nuplėšė nuo manęs. - O dabar, kad liktumėt švaresni, šaltas dušas!!!
Mikliu judesiu Ariana paėmė vandens žarną į savo rankas ir paleido ledinio vandens srovę. Daugiausiai žinoma kliuvo man. Juk visas šitas šou ir buvo surengtas man, kad Ariana parodytų man mano vietą. Tačiau negalėdama pakęsti tokio jos elgesio, pribėgau prie jos ir pačiupau iš jos rankų tą vandens žarną ir paleidau ją visu galingumu į jos pusę.
Ariana pradėjo klykti ir žviegti kaip skerdžiama višta. Na, tokia ji ir buvo. Tačiau kažko palieptas, vaikinas išjungė vandens tiekimą ir Ariana pagaliau galėjo pasirodyti visu gražumu: tušas buvo nubėgęs, o pats veidas galiausiai parodė visą savo “grožį”. Arianos veidas buvo “papuoštas” galybę spuogų, kurių nesimatė per didelį pudros kiekį.
-Aš prižadu, kad dar tikrai tau parodysiu, kur iš tikrųjų yra tavo vieta! - sušuko ji ant visos scenos ir išbėgo papudruoti savo problemiškos odos.

Labai atsiprašau, kad kažkur tris dienas neparašiau naujo skyriaus. Tad visus “kaltinimus” galite teikti zebros greitajam internetui, kuris buvo atjungtas kelias dienas.